Mėgaukitės debesuotumo ir lietaus popiete fermoje su svečių namais savanoje.Sveikintinas vaizdas ir priežastis švęsti.
Tekanti Oranžinė upė yra viena ilgiausių Pietų Afrikoje.Ji sudaro sieną tarp Pietų Afrikos ir Namibijos.
Mėgaukitės debesuotumo ir lietaus popiete fermoje su svečių namais savanoje.Sveikintinas vaizdas ir priežastis švęsti.
Tekanti Oranžinė upė yra viena ilgiausių Pietų Afrikoje.Ji sudaro sieną tarp Pietų Afrikos ir Namibijos.
10 valandų skrydis virš didelės mėlynos Pietų Atlanto platybės pagaliau užleido vietą nusileidimui.Žvelgiant pro savo sėdynę prie kairiojo lango, iš 35 000 pėdų aukščio, kiek galėjo matyti nevaisinga Pietų Afrikos dykuma.
Atvyko taksi į Keiptauno centrą, tik nedidelis krepšys.Gana kontrastas su Lotynų Amerika: beveik tiek pat dvarų – ir „Ferrari“, „Maseratis“, „Bentley“ – kaip ir Beverli Hilse.Tačiau tuo pat metu agresyvūs gatvių siautuoliai veržiasi į mane kaip į zombius, daugelis dėvi skudurus, čia iš bet kurio netoliese esančio miestelio skurdo.
Tai naujas ir visiškai gluminantis pasaulis.Motociklas dabar saugiai laikomas ilgalaikiame garaže Urugvajuje.Esu čia tam, kad minčiau dviračio pedalus per Afriką.
Vienas atvežtas didelėje kartoninėje dėžutėje, visą kelią iš Boise.Frank Leone ir George's Cycles komanda aiškiai sudėjo galvas.Sugalvojo visą savo kolektyvinę važiavimo dviračiu patirtį, kiekvieną tikrovišką įvykį kelyje ir surinko šią mašiną.Viskas puikiai sureguliuota, taip pat keli kompaktiški įrankiai ir daug svarbių atsarginių dalių, tokių kaip stipinai, grandinės jungtis, padanga, kai kurie pavarų perjungimo trosai, žvaigždutės ir dar daugiau.Kiekvienas jautrus ciferblatas, išbandytas ir nustatytas.
Paskutinę naktį Keiptaune, vienoje airiškoje užeigoje, moteris su paplūdimio kamuolio dydžio afro ir gražiu veidu patraukė mano dėmesį, kai ji praėjo.Ji įėjo ir atsisėdo šalia manęs prie baro.Pasiūliau jai nupirkti gėrimo ir ji sutiko.Tada ji pasakė, kad turėtume pereiti prie stalo, ir mes tai padarėme.Turėjome malonų pokalbį;jos vardas Khanyisa, ji kalba afrikanų kalba, kuri panaši į olandų kalbą, bet dar artimesnė šiaurės Belgijos flamandų kalbai.Negana to, trečioji gimtoji kalba, nepamenu, turėjo daug „tragtelėjimo“ garsų, net išmokau keletą keiksmažodžių, bet tuos irgi pamiršau.
Maždaug po valandos ji pasiūlė kai kurias „seniausios profesijos“ paslaugas.Man nebuvo įdomu, bet taip pat nenorėjau jos prarasti, todėl pasiūliau jai kelis Pietų Afrikos randus (oficiali Pietų Afrikos valiuta) tiesiog pasilikti ir toliau kalbėti, ir ji įsipareigojo.
Tai buvo mano galimybė užduoti klausimus, viską, ką norėjau sužinoti.Toje pusėje gyvenimas kitoks.Sunku, švelniai tariant.Tarp savo nekaltesnių klausimų aš paklausiau, ar ji mieliau būtų nepatraukli baltaodė, ar tokia graži juodaodė, kokia ji yra, šioje šalyje su liūdna apartheido istorija.Atsakymas jai atėjo lengvai.Visiškai aišku, kad patrauklumo nelygybė gali būti dar žiauresnė nei šimtmečius trukęs kolonijinis piktnaudžiavimas ir dar labiau padidina ekonominę nelygybę.
Ji buvo nepaprastai sąžininga ir verta pagarbos.Steely taip pat, regis, nieko nebijo, išskyrus tai, kad neturi lėšų sumokėti sūnaus mokesčius.Juk yra apie ką pamąstyti.
Daugelis čia esančių žmonių, tarp jų ir Khanysa, nuoširdžiai domisi mano kelionėmis.Kiekvienas be išimties Pietų afrikietis dosniai skiria savo laiką.Tai viršija visą Lotynų Amerikos dosnumą.Dažnai jaučiu kokį nors žmogišką bruožą, tokį universalų kaip paprastas „mojavimas labas“, įterpta pagarba „keliautojui“, kuri, atrodo, pranoksta religiją, tautybę, rasę ir kultūrą.
Be ceremonijų pradėjau minėti pedalus vėlų penktadienio, vasario 7 d., rytą. Be didelių pastangų įveikiau 80 mylių per Pietų Afrikos vakarinės pakrantės kelio kalvas.Neblogai vaikinui, kuris pastaruosius 10 mėnesių vos nesėdėjo ant dviračio sėdynės.
Kas įdomaus apie 80 mylių skaičių... tai yra 1% iš 8000 mylių iki Kairo.
Vis dėlto mano galinė dalis buvo skausminga.Kojos taip pat.Aš sunkiai vaikščiojau, todėl kitą dieną išėjau pailsėti ir atsigauti.
Kad ir kaip būtų žavinga, gera bėgti nuo didesnio Keiptauno rajono cirko.Pietų Afrikoje vidutiniškai įvyksta 57 žmogžudystės per dieną.Skaičiuojant vienam gyventojui, maždaug tiek pat, kiek Meksikoje.Manęs tai nejaudina, nes esu logiška.Žmonės dėl to išsigąsta, sako, kad žavisi mano „drąsa“.Norėčiau, kad jie jį uždarytų, kad galėčiau važiuoti nežinia ir ramiai.
Tačiau toliau į šiaurę žinoma, kad tai saugu.Kita šalis, Namibija, kurios siena yra dar 400 mylių į priekį, taip pat yra rami.
Važiuoti pro degalines, beje, vienas malonumas.Nebereikia pirkti tų žiaurių dalykų.Esu išlaisvintas.
Seno stiliaus plieniniai vėjo malūnai girgžda darbo rančose čia, sausringoje stepių šalyje, dulkėtos scenos, primenančios „Pykčio vynuoges“, Johno Steinbecko šedevrą „Amerikos dulkių dubenėlis“.Stručiai, tramplinai, ožkos, sūrūs jūros vaizdai visą dieną.Daug daugiau pastebima iš dviračio sėdynės.
„Doringbaai“ – tai priminimas, kodėl aš dažniausiai neplanuoju, o aš teku.Tiesiog atsitiktinis atradimas, tos paskutinės 25 mylios smėliu ir skalbimo lenta tą dieną, kai horizonte iškilo aukštas baltas švyturys, bažnyčios bokštas ir keli medžiai, pagaliau atkeliavę kaip į oazę.
Įtraukiau gana apleistas, apdegęs saulėje, šiek tiek apsvaigęs, sutiktas draugiškų bangų, nes lėtai riedau į priekį.
Didžioji dalis šios pajūrio gyvenvietės yra vienokių ar kitokių dailių atspalvių spalvoti žmonės, gyvenantys atvėsusiuose namuose, visi išblukę, šiurkštūs aplink kraštus.Maždaug 10 procentų yra baltos spalvos ir gyvena blizgesniuose kotedžuose kitame miesto kampelyje, kampelyje, iš kurio atsiveria geriausi jūros vaizdai.
Tą popietę dingo elektra.Pietų Afrikoje yra numatyti elektros energijos tiekimo nutraukimai beveik kasdien.Yra tam tikrų problemų dėl anglimi kūrenamų elektrinių.Sutinku, kad investicijos yra nepakankamos, kai kurios praeities korupcijos palikimas.
Yra dvi užeigos – ir švarios, ir tvarkingos, ir, na, blaivios.Kaip ir kelio ženklai, barkeers visada pirmiausia kalba afrikanų kalba, bet jie pereis prie anglų kalbos nepraleisdami nė žingsnio, ir, be jokios abejonės, čia yra daugybė žmonių, kurie galėtų pereiti prie zulų kalbos nepraleisdami nė vieno ritmo.Išgerkite butelį Castle už 20 randų arba maždaug 1,35 USD ir pasigrožėkite regbio komandos vėliavomis bei plakatais ant sienos.
Tie stambūs vyrai, besidaužantys vienas į kitą kaip gladiatoriai, buvo kruvini.Aš, nekalbus, pamiršęs šio sporto aistrą.Aš tiesiog žinau, kad grubus veiksmas kai kuriems žmonėms reiškia viską.
Vidurinėje mokykloje yra regbio aikštynas, žvelgiant į tą užburtą švyturį, esantį tiesiai virš žvejybos, kuri akivaizdžiai yra pagrindinis Doringbaai darbdavys.Kiek mačiau, ten dirba šimtas spalvotų žmonių, visi sunkiai.
Šiek tiek daugiau nei du darbiniai laivai čiulpia jūros dugną ir renka deimantus.Sužinojau, kad šiose pakrantės zonose, nuo čia ir gerokai į šiaurę iki Namibijos, gausu deimantų.
Pirmosios 25 mylios buvo asfaltuotos, net nedidelis galinis vėjas, nors ryto jūros rūko nebuvimas turėjo būti įspėjimas.Jaučiu, kad stiprėju, greitai, tai ko nerimauti.Aš nešiojuosi penkis vandens butelius, bet pripildžiau tik du per šią trumpą dieną.
Tada atėjo sankryža.Kelias į Nuwerus buvo daugiau iš energijos eikvojančio žvyro ir smėlio, skalbimo lentos ir smėlio.Šis kelias taip pat pasuko į vidų ir pradėjo kopti.
Buvau įkopęs į kalną, jau beveik visą vandenį supylęs, kai iš paskos privažiavo didelis darbo sunkvežimis.Lieknas vaikas išlenkė keleivio sėdynę (vairai dešinėje pusėje), draugiškas veidas, entuziastingas, kelis kartus pamėgdžiojo „gerti vandenį“.Jis sušuko per dyzelinį variklį: „Tau reikia vandens?
Mandagiai jam pamojavau.Tai tik dar 20 mylių.Tai nieko.Man darosi kietas, tiesa?Jis gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą, kai jie nubėgo.
Tada atėjo daugiau pakilimų.Po kiekvieno posūkis ir kitas į horizontą matomas kopimas.Per 15 minučių pradėjau ištroškti.Beviltiškai ištroškęs.
Po pavėsyje esančiu tvartu glaudėsi keliolika avių.Šalia cisterna ir vandens lovelis.Ar esu pakankamai ištroškęs, kad lipčiau per tvorą, o tada galėčiau gerti avies vandenį?
Vėliau – namas.Gana geras namas, visi uždaryti, niekas šalia.Dar nebuvau pakankamai ištroškęs, kad įsilaužčiau, bet tas įsilaužimas ir įėjimas net šovė į galvą kėlė nerimą.
Turėjau stiprų norą atsitraukti ir šlapintis.Kai pradėjo tekėti, pagalvojau, kaip jį išsaugoti, išgerti.Tiek mažai išėjo.
Pasinėriau į smėlio netvarką, mano ratai išėjo ir aš iš tikrųjų apvirčiau.Jokio didvyrio.Jaučiausi gerai stovėti tiesiai.Dar kartą žvilgtelėjau į telefoną.Vis dar jokios paslaugos.Bet kokiu atveju, net jei turėčiau signalą, ar čia skambina „911 skubios pagalbos atveju“?Tikrai greit ateis automobilis...
Vietoj to atsirado keletas debesų.Klasikinio dydžio ir formos debesys.Vien tik vienas ar du pravažiavimai kelioms minutėms turi skirtumą.Brangus gailestingumas nuo saulės lazerio spindulių.
Šliaužianti beprotybė.Pagavau save garsiai ištariant kažkokį šlamštą.Žinojau, kad darosi blogai, bet žinojau, kad pabaiga negali būti per toli.Bet ką daryti, jei pasukau neteisingai?Ką daryti, jei nuleista padanga?
Šiek tiek papūtė galinis vėjas.Kartais pastebėsite menkiausias dovanas.Dar vienas debesis apsivertė.Pagaliau išgirdau iš toli artėjantį sunkvežimį.
Sustojau ir nulipau, mėgdžiodamas „vandenį“, kai jis artėjo.Kvailas pietų afrikietis prie seno „Land Cruiser“ vairo iššoko ir apžiūrėjo mane, tada ištiesė ranką į kabiną ir padavė pusę butelio kolos.
Pagaliau taip ir buvo.Nedaug į Nuwerus.Yra parduotuvė.Aš praktiškai įropojau pro prekystalį ir ant betoninių grindų vėsioje sandėlio patalpoje.Žilaplaukė parduotuvės savininkė man atnešė ąsotį po ąsočio vandens.Miesto vaikai išplėtę akis žiūrėjo į mane iš už kampo.
Ten buvo 104 laipsniai šilumos.Aš nemiręs, tikiuosi, kad inkstai nepažeisti, bet išmokau.Supakuokite vandens perteklių.Studijuokite orą ir aukščio pokyčius.Jei siūloma vandens, IMTI.Dar kartą padaryk šias kavalieriškas klaidas, ir Afrika gali nusiųsti mane į amžinybę.Atminkite, kad aš esu šiek tiek daugiau nei mėsos maišas, pakabintas kaulais ir pripildytas brangaus vandens.
Man nereikėjo likti Nuwerus.Po kelių valandų rehidratacijos miegojau gerai.Aš ką tik sugalvojau, kad pabūsiu apleistame mieste ir dieną papliuosiu.Miesto pavadinimas yra afrikansų k., tai reiškia „Naujas poilsis“, tad kodėl gi ne.
Keletas gražių struktūrų, pavyzdžiui, mokykla.Gofruoti metaliniai stogai, neutralios spalvos su ryškia pasteline apdaila aplink langus ir karnizą.
Flora, kur aš žiūriu, yra gana įspūdinga.Visokie atsparūs dykumos augalai, kurių negalėčiau įvardyti.Kalbant apie fauną, radau Pietų Afrikos žinduolių lauko vadovą, kuriame buvo kelios dešimtys nuostabių žvėrių.Negalėjau įvardyti daugiau nei kelių akivaizdžiausių.Kas kada nors girdėjo apie Dik-Dik?Kudu?Nyala?Rebokas?Kitą dieną pastebėjau žudiką kelyje su krūmuota uodega ir milžiniškomis ausimis.Tai buvo didelė šikšnosparnio ausinė lapė.
Belinda prie „Drankwinkel“ išgelbėjo mano užpakalį.Vėl nuėjau į parduotuvę padėkoti, kad rūpinatės manimi.Ji sakė, kad tada atrodau gana prastai.Pakankamai blogai, kad ji vos nepaskambino miesto medikui.
Beje, tai nėra didelė parduotuvė.Skysčiai stikliniuose buteliuose, dažniausiai alus ir vynas, ir Jägermeister talpykla.Vėsus sandėliukas gale, kuriame ilsėjausi ant grindų, tikrai talpina ne daugiau nei seną šlamštą ir tuščias alaus dėžes.
Šalia yra dar viena parduotuvė, veikia kaip paštas, siūlo keletą buities prekių.Šiame mieste turi būti penki šimtai gyventojų.Aš susirenku kartą per savaitę, jie važiuoja automobiliu į Vredendal, kad pasiimtų atsargų.Čia beveik nieko nėra parduodama.
Hardeveldo namelyje, kuriame vėsinau savo batus, yra nedidelis apvalus baseinas, vyriškas valgomasis ir šalia esanti holas su daugybe prabangios medienos ir pliušinės odos.Fey paleidžia sąnarį.Jos vyras mirė prieš kelerius metus.Vis dėlto ji turi šią vietą, kiekvieną kampelį, nepriekaištingą, kiekvieną patiekalą, sultingą.
Grįžtant į smulkmenas, greitkelis, kertantis Šiaurės Kapą, didžiausią Pietų Afrikos provinciją, pasitinka iškaba keturiomis kalbomis: afrikanų, tsvanų, xosų ir anglų.Pietų Afrika iš tikrųjų turi 11 oficialių kalbų visoje šalyje.Šią 85 mylių dieną buvo daug geresnės sąlygos važiuoti dviračiu.Dervos kelias, vidutinio laipiojimo, debesuotumas, žemesnė temperatūra.
Sezonas yra rugpjūtis ir rugsėjis, pietiniame pusrutulyje – pavasaris.Štai tada kraštovaizdis sprogsta nuo gėlių.Yra net gėlių karštoji linija.Kaip sniego ataskaita gali pasakyti, kurios slidinėjimo trasos yra mieliausios, yra skaičius, kurį turėtumėte surinkti, kad sužinotumėte šviežiausią gėlių sceną.Man sakė, kad tą sezoną kalvos užpildo 2300 gėlių rūšių.Dabar, vasaros įkarštyje... visiškai nevaisinga.
Čia gyvena „dykumų žiurkės“, vyresni baltaodžiai, užsiimantys amatais ir projektais savo nuosavybėje, beveik visi, kurių gimtoji kalba yra afrikanų, daugelis vokiečių kilmės, taip pat su Namibija ilgais ryšiais – visi papasakos apie tai ir dar daugiau.Tai darbštūs žmonės, krikščionys, iki širdies gelmių šiaurės europiečiai.Ten, kur aš apsistojau, yra užrašas lotynų kalba „Labor Omnia Vincit“ („Darbas nugali viską“), kuris apibendrina jų požiūrį į gyvenimą.
Nebūčiau sąžiningas, jei nepamirščiau paminėti baltųjų viršenybės įtampą, su kuria susidūriau, ypač čia, dykumoje.Per daug, kad būtų anomalija;kai kurie atvirai dalijosi neonacių propaganda.Žinoma, ne kiekvienas baltasis žmogus, daugelis atrodo patenkinti ir įsitraukę į savo spalvotus kaimynus, tačiau man jų pakako, kad galėčiau daryti teisingą išvadą, kad tos tamsios idėjos yra stiprios Pietų Afrikoje, ir jaučiu atsakomybę tai pastebėti čia.
Šis gėlių regionas yra žinomas kaip „sultingas“, jis yra tarp Namibo ir Kalahari dykumų.Taip pat nepaprastai karšta.Atrodo, kad žmonėms atrodo keista, kad aš čia dabar, pačiu nesvetingiausiu sezonu.Taip atsitinka, kai „teka“ per daug ir „planuojama“ mažai arba visai nėra.Išvirkščiai: aš esu vienintelis svečias, beveik visur, kur aš nusileidžiu.
Vieną popietę lijo apie penkias minutes, pakankamai stipriai, kad šių stačių gatvių latakai paverstų siautėjančiais tekančio vandens kanalais.Visa tai buvo pakankamai įdomu, todėl kai kurie vietiniai išėjo nusifotografuoti.Daugelį metų juos išgyvena didžiulė sausra.
Daugelyje namų yra vamzdžių sistemos, nukreipiančios lietaus vandenį nuo metalinių stogų į cisternas.Šis debesų pliūpsnis buvo galimybė šiek tiek pakelti lygį.Kad ir kur apsistoju, jie prašo, kad lietus būtų trumpas.Užveskite vandenį ir sušlapkite.Išjunkite ir suputokite.Tada vėl įjunkite, kad nuplautumėte.
Tai negailestinga ir negailestinga arena.Vieną dieną nešiau keturis pilnus vandens butelius vienai 65 mylių atkarpai, o likus penkioms mylioms jau buvau visiškai tuščias.Pavojaus varpai neskambėjo, kaip ir praėjusį kartą.Jokios šliaužiančios beprotybės.Aplink pakankamai daug eismo, kad galėčiau pasitikėti, kad galėčiau pasivažinėti ar bent šiek tiek vandens, nes temperatūra pakilo iki 100 laipsnių, kai sunkiai važiuojant įkalnėn ir prieš vėją.
Kartais važiuojant ilgomis įkalnėmis, į tą priešpriešinį vėją, atrodo, kad galėčiau bėgti greičiau, nei minčiau pedalus.Atvykęs į Springboką, supyliau dviejų litrų stiklinį Fanta butelį, o paskui ąsotį po ąsočio vandens, kad išlaikyčiau dienos balansą.
Toliau buvo dvi šlovingos poilsio dienos, praleistos prie sienos esančioje Vioolsdrift ložėje.Čia aš tyrinėjau didžiulius dykumos blefus ir vaizdingas vynuogių ir mangų fermas Orange upėje, kuri sudaro vingiuotą sieną tarp Pietų Afrikos ir Namibijos.Kaip galima spėti, upė senka.Per žemai.
Didžiulė dykumos tauta, kurioje gyvena tik 2,6 milijono žmonių, Namibija yra antra rečiausiai apgyvendinta šalis žemėje, tik po Mongolijos.Žiovaujantys tarpai tarp laistymo angų tampa ilgi, paprastai apie 100–150 mylių.Pirmos dienos, į kalną.Nesugebu pasveikinti iki kitos sankryžos.Jei taip atsitiks, apie tai pranešiu čia, garbės sistemoje.
Beje, šis Afrikos pasivažinėjimas iš esmės nėra susijęs su atletiškumu.Tai apie klajojimą.Esu visiškai atsidavęs šiai temai.
Lyg skambi daina gali sugrąžinti mus į jausmą tam tikroje laiko vietoje, įtemptas važiavimas dviračiu mane nukelia 30 metų atgal, į jaunystę Lobių slėnyje.
Tai, kaip šiek tiek kančios, nuolat kartojamos, mane pakelia.Jaučiu, kad vaistas, endorfinas, natūraliai pagamintas opioidas, pradeda veikti.
Daugiau nei šie fiziniai pojūčiai, aš grįžtu prie laisvės pojūčio atradimo.Kai mano paaugliškos kojos buvo pakankamai stiprios, kad per vieną dieną nuneščiau mane 100–150 mylių, kilpomis arba iš taško į tašką per miestus atokiuose kraštuose, kuriuose užaugau, tokiais pavadinimais kaip Bruneau, Merphy, Marsing, Star, Emmett, Horseshoe Bend, McCall, Idaho City, Lowman, net keturių viršūnių iššūkis Stenliui.Ir dar tiek daug.
Pabėgo nuo visų bažnyčių ir bažnyčios žmonių, išvengė daugumos kvailų mokyklinių dalykų, paauglių vakarėlių, išvengė darbo ne visą darbo dieną ir visų smulkiųjų buržuazinių spąstų, tokių kaip automobiliai ir mokėjimai už automobilį.
Dviratis neabejotinai buvo apie jėgą, bet ne tik taip pirmą kartą atradau nepriklausomybę, o man – platesnę „laisvės“ idėją.
Namibija visa tai sujungia.Galiausiai, likus kelioms valandoms iki aušros, kad nugalėtų karštis, aš traukiau į šiaurę, nuolat kildamas į kalną esant smarkiai temperatūrai ir priešpriešiniam vėjui, o pakeliui nebuvo teikiama jokių paslaugų.Nuvažiavęs 93 mylias įplaukiau į Grünau, Namibijos ||Karaso regione.(Taip, ši rašyba teisinga.)
Tai tarsi kita planeta.Dykumos iš jūsų drąsiausios vaizduotės.Šiek tiek paklydę ir kalnų viršūnės atrodys kaip besisukančios minkštų ledų kūgių viršūnės.
Eismo smulkmena, bet beveik visi draugiškai dūksta ir paspaudžia kumščiais eidami pro šalį.Žinau, kad jei dar kartą atsitrenkčiau į sieną, jie susigrąžins man nugarą.
Pakeliui kai kuriose prieglobsčio stotyse yra tik šiek tiek pavėsio.Tai tik apvalus betoninis stalas, pastatytas ant kvadratinio betoninio pamato, su kvadratiniu metaliniu stogu virš galvos, paremtas keturiomis plonomis plieninėmis kojomis.Mano hamakas puikiai tilpo viduje, įstrižai.Lipau aukštyn, iškėlusi kojas, kapojau obuolius, gurkšnojau vandenį, snūduriavau ir keturias valandas iš eilės klausiausi muzikos, pasislėpusi nuo vidurdienio saulės.Toje dienoje buvo kažkas nuostabaus.Sakyčiau, kito tokio nebus, bet spėju, kad turiu dar keliasdešimt į priekį.
Po puotos ir nakties stovyklavietėje Grünau geležinkelio sankryžoje, aš važiavau toliau.Iš karto ant kelio buvo matyti gyvybės ženklų.Kai kurie medžiai, vienas su didžiausiu mano matytu paukščio lizdu, geltonais žiedais, tūkstančiai storų juodų, panašių į kirmėlę šimtakojų, kertančių kelią.Tada ryškiai oranžinis „Padstal“, tiesiog pakelės kioskas, patalpintas gofruotoje metalinėje dėžutėje.
Man nereikėjo gerti, vis tiek sustojau ir priėjau prie lango."Ar čia kas nors?"Iš tamsaus kampo pasirodė jauna moteris, pardavė man šalto gaiviojo gėrimo už 10 Namibijos dolerių (66 centai)."Kur tu gyveni?"pasiteiravau.Ji mostelėjo per petį: „ūkis“, apsižvalgiau, nieko ten nebuvo.Turi būti per kuprą.Ji kalbėjo pačiu karališkiausiu anglų kalbos akcentu, kaip princesė, garsą, kuris galėjo kilti tik visą gyvenimą kalbėdamas jos gimtąja afrikiečių kalba, tikriausiai Khoekhoegowab, ir, be abejo, afrikanų.
Tą popietę atplaukė tamsūs debesys.Temperatūra nukrito.Dangus lūžo.Beveik valandą truko nuolatinis lietus.Jau atvykęs į pakelės svečių namus džiaugiausi kartu su ūkio darbininkais švytinčiais veidais.
Ta hipnotizuojanti 1980-ųjų grupės „Toto“ melodija „Bless the Rains Down in Africa“ dabar yra prasmingesnė nei bet kada anksčiau.
A 1992 graduate of Meridian High School, Ted Kunz’s early life included a lot of low-paying jobs. Later, he graduated from NYU, followed by more than a decade in institutional finance based in New York, Hong Kong, Dallas, Amsterdam, and Boise. He preferred the low-paying jobs. For the past five years, Ted has spent much of his time living simply in the Treasure Valley, but still following his front wheel to places where adventures unfold. ”Declaring ‘I will ride a motorcycle around the world’ is a bit like saying ‘I will eat a mile-long hoagie sandwich.’ It’s ambitious, even a little absurd. But there’s only one way to attempt it: Bite by bite.” Ted can be reached most any time at ted_kunz@yahoo.com.
Paskelbimo laikas: 2020-03-11