Programos, knygos, filmai, muzika, TV laidos ir menas įkvepia mūsų kūrybingiausius verslo žmones šį mėnesį
Apdovanojimus pelniusi žurnalistų, dizainerių ir videografų komanda, kuri pasakoja prekės ženklo istorijas per išskirtinį „Fast Company“ objektyvą
Paplūdimio šukavimas jau seniai buvo salų bendruomenių gyvenimo dalis.Pietvakariniame Scarp pakraštyje, mažoje be medžių saloje prie Hariso krantų Škotijos Išoriniuose Hebriduose, Mol Mòr („didysis paplūdimys“) buvo vieta, kur vietiniai gyventojai rinko dreifuojančią medieną pastatams remontuoti, baldams ir karstams gaminti.Šiandien vis dar yra daug dreifuojančios medienos, bet tiek pat ar daugiau plastiko.
Scarp buvo apleistas 1972 m. Dabar saloje tik vasarą naudojasi nedidelio skaičiaus poilsio namų savininkai.Tačiau Harris ir Hebriduose žmonės ir toliau praktiškai ir dekoratyviai naudoja šukuotus plastikinius daiktus.Daugelyje namų ant tvorų ir vartų stulpų bus pakabinti keli plūdurai ir tralerinės plūdės.Juodas plastikinis PVC vamzdis, gausus tiekiamas iš audrų nuniokotų žuvų ūkių, dažnai naudojamas pėsčiųjų takų drenavimui arba užpildomas betonu ir naudojamas kaip tvoros stulpai.Didesnį vamzdį galima padalyti išilgai, kad būtų galima pagaminti šėryklas garsiausiems ištvermingiems aukštumų galvijams.
Virvės ir tinklai naudojami kaip vėjo apsauga arba žemės erozijai apsaugoti.Daugelis salų gyventojų saugojimui naudoja žuvų dėžes – dideles plastikines dėžes, išplautas į krantą.Be to, yra nedidelė amatų pramonė, kuri rastus daiktus panaudoja kaip turistinius suvenyrus, paverčiant plastikinius taškelius bet kuo – nuo paukščių lesyklėlių iki sagų.
Tačiau šis pliažo šukavimas, perdirbimas ir pakartotinis didesnių plastikinių daiktų naudojimas net nesubraižo problemos paviršiaus.Mažesnės plastiko skeveldros, kurias sunkiau surinkti, greičiausiai pateks į maisto grandinę arba bus įtrauktos atgal į jūrą.Upių pakrantėse plintančios audros dažnai atskleidžia nerimą keliančią plastikinę geologiją, kai keliomis pėdomis žemiau paviršiaus yra plastiko fragmentų sluoksniai dirvožemyje.
Per pastaruosius 10 metų plačiai paplito pranešimai, nurodantys pasaulio vandenynų plastikinės taršos mastą.Kasmet į vandenynus patenkančio plastiko kiekis svyruoja nuo 8 milijonų tonų iki 12 milijonų tonų, nors nėra galimybės to tiksliai išmatuoti.
Tai nėra nauja problema: vienas iš salos gyventojų, praleidęs 35 metus atostogaudamas Skarpe, sakė, kad Mol Mòr objektų įvairovė sumažėjo po to, kai 1994 m. Niujorkas nustojo išmesti šiukšles į jūrą. Tačiau įvairovė sumažėjo. daugiau nei atitiko kiekio padidėjimas: BBC Radio 4 programa Costing the Earth 2010 metais pranešė, kad nuo 1994 metų plastiko šiukšlių paplūdimiuose padvigubėjo.
Didėjantis supratimas apie vandenyno plastiką paskatino vietos pastangas palaikyti švarius paplūdimius.Tačiau surinktų išmetimų kiekis kelia klausimą, ką su tuo daryti.Vandenyno plastikas fotodegeneruoja ilgai veikiant saulės šviesai, todėl kartais jį sunku atpažinti ir perdirbti, nes jis yra užterštas druska ir dažnai ant jo paviršiaus auga jūros gyvūnija.Kai kurie perdirbimo būdai gali būti sėkmingi tik tada, kai didžiausias santykis yra 10 % vandenyno plastiko ir 90 % plastiko iš buitinių šaltinių.
Vietos grupės kartais dirba kartu, kad surinktų didelius kiekius plastiko iš paplūdimių, tačiau vietos valdžios institucijoms kyla iššūkis, kaip susidoroti su problemine medžiaga, kurią sunku arba neįmanoma perdirbti.Alternatyva yra sąvartynas su maždaug 100 USD už toną mokestį.Dėstytoja ir papuošalų gamintoja Kathy Vones ir aš išnagrinėjome galimybę pakartotinai panaudoti vandenyno plastiką kaip 3D spausdintuvų žaliavą, žinomą kaip gijų.
Pavyzdžiui, polipropileną (PP) galima lengvai sumalti ir formuoti, tačiau jį reikia maišyti santykiu 50:50 su polilaktidu (PLA), kad būtų išlaikyta spausdintuvui reikalinga konsistencija.Tokio tipo plastikų maišymas yra žingsnis atgal ta prasme, kad juos sunkiau perdirbti, tačiau tai, ką mes ir kiti sužinome tyrinėdami naujus galimus medžiagos panaudojimo būdus, ateityje gali žengti du žingsnius į priekį.Taip pat tinka ir kiti vandenyno plastikai, tokie kaip polietileno tereftalatas (PET) ir didelio tankio polietilenas (HDPE).
Kitas būdas, į kurį žiūrėjau, buvo išlydyti polipropileno virvę ant laužo ir panaudoti improvizuotoje liejimo mašinoje.Tačiau naudojant šią techniką kilo problemų dėl tikslios tinkamos temperatūros palaikymo ir toksiškų dūmų.
Olandų išradėjo Boyano Slato projektas „Ocean Cleanup“ buvo daug ambicingesnis – per penkerius metus buvo siekiama atgauti 50 % Didžiojo Ramiojo vandenyno šiukšlių ploto su dideliu tinklu, pakabintu ant pripučiamos strėlės, kuris sugauna plastiką ir įtraukia jį į surinkimo platformą.Tačiau projektas susidūrė su sunkumais ir bet kokiu atveju paviršiuje surinks tik didesnius fragmentus.Apskaičiuota, kad didžioji dalis vandenyno plastiko yra mažesnės nei 1 mm dydžio dalelės, pakibusios vandens stulpelyje, o dar daugiau plastiko nuskendo į vandenyno dugną.
Tam reikės naujų sprendimų.Didelio plastiko kiekio pašalinimas iš aplinkos yra varginanti problema, kuri išliks su mumis šimtmečius.Mums reikia sąžiningų bendrų politikų ir pramonės pastangų bei naujų idėjų, kurių šiuo metu trūksta.
Ianas Lambertas yra Edinburgo Napier universiteto dizaino docentas.Šis straipsnis iš naujo paskelbtas iš The Conversation pagal Creative Commons licenciją.Skaitykite originalų straipsnį.
Paskelbimo laikas: 2019-08-30